Pirk-Vartok-Pirk: suplanuotas senėjimas

Suplanuotas senėjimas – Ši sąvoka gimė vėliau nei pirmieji idėjos daigai 1920 m., kai gamintojai ėmė sąmoningai trumpinti gaminių naudojimo laiką tam, kad padidintų apyvartą. Planingo senėjimo istoriją dokumentiniame filme „Pirk, vartok, pirk“ papasakojo ispanų režisierė Cosima Dannoritzer. Istorija atskleidžia, kad suplanuotas senėjimas užgimė kartu su masine gamyba. Išaugus gamybos pajėgumams, jau 1928 m. įtakingas amerikiečių žurnalas dalijosi nuogąstavimais, jog nesusidėvinti prekė gali reikšti tragediją verslui. Kainos tapo prieinamos, ir žmonės pradėjo pirkti ne dėl būtinybės, o dėl pramogos. Nenuostabu, kad užėjus didžiajai depresijai prekeiviai suko galvas, kaip nuskurdusius žmones vėl privilioti į parduotuves.
Stambus nekilnojamojo turto prekeivis Bernard London siūlė privalomą senėjimą įteisinti įstatymu. Pasak jo, kiekvienai prekei apribojus galiojimo laiką, būtų pažabota depresija. Prekės veikimo laikui pasibaigus, jos gedimas būtų teisėtas ir vartotojui neliktų nieko kita, kaip tik atiduoti ją sunaikinti. Vis dėlto ši mintis liko popieriuje.
Po dešimtmečio privalomas senėjimas sugrįžo į rinką, tačiau su esmine Bernard London idėjos pataisa: priverstinio prekių nurašymo nereikia, kai vartotojai patys įtiki, jog jų turimi daiktai paseno.

Kviečiame peržiūrėti vaizdo medžiagą: