Medicina, Mokslas

Ekspertas: Lietuvoje tikros mėsos nė gramo, o pieniškos dešrelės sargdina vaikus

Šiuolaikinė medicina sako, kad net 80% naujų ligų atsiranda nuo netinkamos mitybos, 15% – nuo judėjimo stokos, 5% – nuo […]

Šiuolaikinė medicina sako, kad net 80% naujų ligų atsiranda nuo netinkamos mitybos, 15% – nuo judėjimo stokos, 5% – nuo kitų civilizacijos faktorių, tokių kaip užterštas oras. Nepriklausomo mitybos ir kulinarijos eksperto Vincento Sako išvados šokiruoja: lietuviai yra naikinami mėsos produktų pagalba. O labiausiai kenčia vaikai.

„Dvylika metų „tarybinės dešrelės“ buvo populiariausios Lietuvoje. Be to, „tarybiniai“ mėsos gaminiai jau penkiskart yra gavę „Lietuvos metų gaminio“ apdovanojimus. Kaip galima paaiškinti tokį „tarybinių dešrelių“ populiarumą?“ – Toks klausimas nuskabėjo Vincentui iš vieno studento.

„Tarybines dešreles“ „populiariausiomis“ Lietuvoje padarė ne paklausa, o užsakomosios reklamos, nes statistikos kiek ir kokių dešrelių perka lietuviai kol kas iš vis nėra. Turiu duomenis iš „Iki“, „Rimi“ ir „Norfos“ prekybos centrų (tas pats turėtų būti ir „Maximose“), kurie rodo, kad Lietuvoje žmonės daugiausiai perka tik pačias pigiausias dešreles, tas, kurių sudėtyje mėsos iš vis nėra.

„Iš tiesų priedai, kurie naudojami visose virtose dešrelėse iššaukia vaikams alergiją ir todėl jau mūsų dienomis kūdikiai 100 procentų gimsta alergiški! Iš pernai tirtų mokinių, nustatyta, kad Lietuvoje yra tik 12% sveikų vaikų! Neišmanančių apie mitybą tėvų vaikai, maitinami virtomis dešrelėmis, nuo ten esančių cheminių skoniklių, kvapiklių ir spalvikių tampa priklausomais, kaip nuo narkotikų, jie jau patys nori ne kito maisto, o reikalauja tik dešrelių, o nuo tokio maisto vaikus kamuoja įvairūs chroniški susirgimai. Pažiūrėkite, ką vaikams siūlo Lietuvos restoranai, kavinės, barai, picerijos, ir net mokyklų valgyklos – virtas „sasiskas“ (saucisse – prancūziškai – dešrelė) su aliejuje virtomis išpampusiomis bulvėmis“, – piktinasi V. Sakas.

Cheminių junginių, iš kurių gaminamos dešrelės, vaikų organizmas fiziologiškai nesuvirškina ir neįsisavina, nes vaiko organizmas nesupranta, ką su šiuo „vaikui skaniu“ šlamštu daryti. Tada vaiko organizmas šio nuodingo maisto pašalinimui naudoja tuos resursus, kurie yra skirti augimui, vystimuisi, aktyvumui. Net ir suaugę žmonės, privalgę dešrelių, ne ką geriau jaučiasi. Deja, potraukis ir poreikis dešrelėms jau įsitvirtinęs ir žmogus, ypač vaikas neturi nei jėgų, nei valios atsisakyti nesuprantančių ką daro tėvų jėga įbrukto patiems tėvams „įprasto“ ir „skanaus“ maisto.

Vaikams gaminamos dešreles – tarsi nuodai jaunam organizmui

Vaikams ypač pavojingos yra specialiai vaikams gamintos dešrelės. Gražios, spalvingos etiketės neparodo, kad jose nieko maistingo ir naudingo nėra. Vaikams skirtose „sasiskose“ yra tik vaiko organizmui nereikalingų medžiagų sankaupa, koncentratas, kurį galima greitai paruošti ir dar greičiau suvalgyti. Daugelis mamų ir bobučių vaikelius maitina „sasiskomis“ ir „sardelėmis“ todėl, kad per savo durną galvą nesupranta kokią žalą daro savo vaikams ir save teisina tuo, kad vaikai patys nieko kito nenori. O kaip vaikas gali ko nors kito norėti, jeigu vos tik sukanka jam metukai, tėvai vargšiukui jau per jėgą kemša chemines „sasiskas“.

Mūsų dienomis Europos sąjungoje taip pat ir Lietuvoje pieninės dešrelės štai iš ko gaminamos: genetiškai modifikuotos sojos koncentratas arba izoliatas ir metilceliuliozė sudaro didžiąją pieniškų dešrelių dalį. Daug vandens 60,5 % tiesiog iš krano įmaišoma į sutrintą masę, kad gautųsi tinkamos pastos (tirštumo) masė. Terminio apdorojimo procese vanduo atlieka „klijų“ vaidmenį, nes priverčia pastą sulipti.

Pigiausias genetiškai modifikuotas krakmolas būtinai dedamas į visas, nuo pigiausių iki brangiausių, dešreles. Į pieniškas dešreles dedamas modifikuotas bulvių krakmolas, žemiausios kokybės kviečių miltai sumaišyti su druska. Krakmolas dešrelėms suteikia tūrio (t.y. didina masės apimtis). Taip pat „suklijuoja“ kitus priedus, todėl nevalgomi mėsos likučiai, lašinių odelės tampa „malonios ir skanios‘ mūsų gomuriui ir liežuviui.

Pieno baltymai įmaišomi į dešrelių masę, kad padarytų vientisesnę „išpūstą“ dešrelių masę ir padidintų „baltymų“ kiekį, kuriuos jau galima laboratoriniai nustatyti, ir reikalingi tikrintojų ir valgytojų mulkinimui. Pieno baltymai iš tiesų yra pieno milteliai – kazeinas, lavoninis žmogaus organizmui pavojingas neįsisavinamas baltymas, ypatingai pavojingi vaikams ir jaunimui. Kuo daugiau dešrelių, tuo trapesni kaulai, tuo sunkesnis virškinimas ir didesnis pilvapūtis.

Lietuvoje gaminamose pieniškose dešrelės tikros mėsos nėra, o jeigu į jas dedama kas nors mėsiško, tai tik mažas procentas mėsos likučių, gyslų, sausgyslių ir lašinių odų. Kurie yra ne malami, o sutrinami (kutiruojami) į vientisą tirštą masę (kartais įmaišoma vištienos arba kalakutienos likučių net su padaigais). Ši tiršta masė dar „pagardinama“ cheminiais konservantais, cheminėmis kvapiosiomis medžiagomis ir raudonais valgomais dažais.
Lietuvoje gaminamose pieniškose dešrelės 100g yra apie 2% druskos, o tai rodo, kad visos Lietuvoje gaminamos dešrelės turėtų būti klasifikuojamas kaip didelio druskingumo maisto produktas.

Daugeliui žinoma, kad druskos perteklius organizme didina aukšto kraujospūdžio, insulto ir širdies ligų riziką. Standartinė pieniška dešrelė, kuriomis tėvai maitina savo vaikus, sveria 50 g, o druskos joje – net 1,2 g (dešimtadalis suaugusiajam rekomenduojamo druskos kiekio per dieną). Vaikams iki trijų metų rekomenduojamas druskos kiekis per dieną neturi viršyti 2 g, o vaikams nuo 4 iki 6 metų – 3 g. Vaikai, kaip ir suaugusieji, naudodami per daug druskos, suserga astma, skrandžio vėžiu, nutukimu, padidėja kraujospūdis, atsiranda trapių kaulų ligos.

Tikros mėsos Lietuvoje – nė gramo

Ir parduotuvėse, ir turguose, ir net „ūkininkų turgeliuose“ šiandien visi kaip vienas prekiauja ne kiaulių, o kiauliagyvių mėsa, kurios auginamos Lietuvoje danišku cheminiu greituoju smirdančiuoju būdu, teršiančiu Lietuvos gamtą ir nuodijančiu apylinkės gyventojus arba yra atvežtos iš Lenkijos ar kitų užsienių, kur taip pat auginamos tuo pačiu danišku cheminiu greituoju smirdančiuoju būdu. Nekalbu apie vieną kitą ūkininką, kuris tik savo reikmėms augina kiaules.

Cheminiais ėdimo skatintojais, augimo stimuliatoriais, cheminiais vaistais, cheminiais inhibitoriais ėsdinami paršeliai jau nebegali natūraliai augti, jų organizmas nebegali natūraliai, pagal gamtos dėsnius suformuoti kūno raumenis ir riebalus, mėsą.

Paršeliai virsta ne kiaulėmis, o chemizuotais kiauliagyviais, todėl ir jų mėsa yra pavojinga žmogaus sveikatai ir ypatingai nuodinga vaikų organizmui, sukelianti ne tik spuogų augimą bet ir įvairias ligas. Kuo daugiau kiauliagyvių mėsos, – tuo daugiau Lietuvoje spuoguotų panelių, jaunimo, vaikų ir net suaugusių, tuo daugiau įvairių susirgimų ir tuo didesnis vaistinių pelnas.

„Nekaltieji“ mėsos priedai

E250 – natrio nitritas. Apdorota mėsa didina žarnyno vėžio riziką, o konservantas E250 prie to prisideda labiausiai. Į dešrelių masę natrio nitritas maišomas dėl mėsos šviežumo (t.y. kad mėsa nepapilkėtų ir būtų gražiai raudona), mikrobų naikinimo. Patekę į organizmą, nitritai gali reaguoti su baltymų turtingais maisto produktais, tokiais kaip mėsa. Reakcijų metu organizme gali susidaryti n-nitrozo junginių. Šie junginiai pažeidžia DNR grandinę ir gali sukelti vėžį. Kuo tėvai savo vaikus daugiau maitina dešrelėmis, tuo daugiau jiems sukelia vėžinių susirgimų. Pagal dabar galiojančius įstatymus dešrelių gamintojai neprivalo etiketėje nurodyti, kokios kvapiosios medžiagos yra naudojamos gamybos procese, todėl gamintojai naudoja dirbtinius „rūkyto produkto“ kvapus, žolelių, prieskonių, saliero bei česnako miltelius.

E621 – mononatrio glutamatas. E621, dešrelėms suteikia „mėsišką“ skonį ir valgytojus, ypač vaikus ir jaunimą padaro priklausomais nuo tų nuodingųjų dešrelių. Ši priklausomybė analogiška priklausomybei nuo narkotikų.

E451 – kalio ir natrio trifosfatai. Tai sintetiniu būdu pagamintos bespalvės druskos, kurios dešrelių masę veikia kaip stabilizatorius ir emulsija. Dešrelių masei suteikia tvirtesnę tekstūrą, išlaiko tinkamą rūgštingumą, leidžia aliejui bei riebalams maišytis su vandeniu. E451 taip pat naudojamas plovikliuose, kad suminkštintų vandenį. Taip pat yra popieriaus, gumos, aušinimo skysčio sudedamoji dalis. Yra nustatyta, kad jo vartojimas gali pakenkti žmogaus sveikatai.

E452 – polifosfatai. E452 yra emulsiklis ir stabilizatorius, pagerinantis dešrainio tekstūrą bei stabdantis riebalų karstelėjimą. Taip pat užkerta kelią apsinuodijimo maistu atvejams. Žmogaus organizme šis maisto priedas skyla į fosfatus ir sukelia alerginius susirgimus.

E120 – karminas. Tai ryškiai raudonas pigmentas, gaminamas iš vabzdžių košenilių. Jis pavojingas sveikatai, nes sukelia alerginius susirgimus. Karminas ruošiamas iš košenilio virinant džiovintus vabzdžius vandenyje, kad susidarytų karmino rūgšties ekstraktas. Susidaręs skaidrus tirpalas apdorojamas amoniaku ar soda, taip išfiltruojant spalvą. Šią ryškiai raudonos spalvos medžiagą dažnai sutinkate prekybos centruose. Jos galite rasti karyje, jogurtuose, lūpdažiuose, skaistaluose ir daugelyje kitų maisto ir ne maisto produktų. Tačiau būtina žinoti, kad karminas gali sukelti alerginę reakciją ar net anafilaksinį šoką.

Ką valgysite pietums? Ar vis dar galvojate apie dešreles

Nepriklausomas mitybos ir kulinarijos ekspertas: Vincentas Sakas

anomalija.lt

Panašūs straipsniai

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Išpręsk: * Time limit is exhausted. Please reload CAPTCHA.

Galite naudoti šias HTML žymas ir atributus: <a href="" title=""> <abbr title=""> <acronym title=""> <b> <blockquote cite=""> <cite> <code> <del datetime=""> <em> <i> <q cite=""> <strike> <strong>