Vienas iš septynių Senojo pasaulio stebuklų, apie kurį galbūt mažiausiai žinoma, yra Rodo Kolosas. Neliko jo piešinių, kitaip, negu daugelio kitų klasikinių skulptūrų, nebuvo padaryta jo kopijų. Tik praeities metraštininkų užrašuose išliko jo statybos aprašymai ir susižavėjimas didybe. Didžiulė statula Rodo saloje buvo pastatyta kaip padėkos auka Saulės dievui Helijui padėjuiam Rodo miestui apsiginti nuo visus metus trukusios Sirijos valdovo Demetrijo apsiausties 305 m. prieš Kristų. Helijus – ne tik labiausiai gerbiamas dievas Rode, pasak legendos, kaip tik jis savo rankomis pakėlęs iš jūros dugno smėlio saują, sutvėrė šią salą.
Pasaulio stebuklo statyba buvo pradėta 302 m. pr. Kr. Statyboms vadovavo garsus to meto architektas ir skulptorius Charesas. Dėl statulos dydžio buvo neįmanoma ją pirma padaryti, o paskui pastatyti, arba statyti atskiras dalis ir jas vėliau sujungti. Statula buvo statoma nuo apačios į viršų, lyg didžiulis namas: pirma pastatytas postamentas, ant jo – pėdos, o paskui statoma aukštyn iki galvos. 33 m aukščio Kolosas stovėjo ant marmurinio postamento, į kurį buvo įkalti geležiniai strypai, prie kurių tvirtinti bronzos lakštai. Iš viso buvo sunaudota 8 tonos geležies ir 13 tonų bronzos. Panaudoti taip pat ir perlydyti Demetrijo kariuomenės palikti metaliniai ginklai bei apgulties bokštų konstrukcijos. Skulptūros vidus buvo užpildytas akmenimis ir moliu, kad būtų stabilesnis. Kad būtų galima tęsti statybą aukštyje, aplink statomą skulptūrą buvo daromas žemės pylimas. Kiekvieną sykį pakilus į aukštesnį lygį, žemės pylimai buvo didinami, uždengiant jau pastatytą skulptūros dalį. Pabaigus kūrinį, žemės buvo nukastos ir išvežtos, ir nustebusios publikos akyse visa didybe pasirodė Rodo Kolosas. Beje, ir pats Charesas tik tada galėjo įvertinti, kokį kūrinį sutvėrė.
Statyba buvo baigta 280 m. per. Kr. Deja, didingiausia priešistorinė statula stovėjo neilgai. Praėjus tik kiek daugiau nei 50 metų, įvyko žemės drebėjimas, per kelius nulūžo Rodo Koloso kojos ir visa skulptūra nugriuvo. Iš čia ir kilo posakis „milžinas molinėmis kojomis“. Daugiau nei 800 metų statula gulėjo ten, kur nugriuvo, ir net tokiame pavidale stulbino lankytojus, o įdomybių mėgėjus viliojo į keliones į Rodo salą. Plinijus vyresnysis rašo, kad ne kiekvienas vyras sugebėdavęs apglėbti skulptūros pirštą. 654 m. Rodo salą užėmė arabai ir, kronikininko Teofano liudijimu, skulptūros metalas buvo parduotas pirkliui iš Edesos. Visas pirkinys buvo sukrautas ant 900 kupranugarių ir išgabentas.
Žinios apie įspūdingąją skulptūrą bei jos statybą išliko Plinijaus ir Filono Bizantiečio raštuose, bei trumpuose kitų autorių paminėjimuose, tačiau detalaus Rodo Koloso aprašymo nėra. Žinoma tik tiek, kad Helijas buvo vaizduojamas kaip jaunuolis su vainiku ant galvos. Tiksli vieta kur jis stovėjo nežinoma. Nenuostabu, kad egzistuoja daugybė versijų ir spėlionių dėl Koloso išvaizdos. Kartais statula vaizduojama plačiai išskėstomis kojomis, stovinčiomis ant krantų abipus uosto vartų, per kuriuos laivai įplaukdavo į Rodo uostą. Išties senovėje buvo įprasta ties uosto vartais statyti dideles statulas, kad darytų įspūdį svetimšaliams jūrininkams. Tačiau atstumas tarp abiejų krantų yra 120 m, taigi 33 m aukščio statula vargu ar galėjo būti taip plačiai išskėtusi kojas. Kadangi apie statomą skulptūrą buvo daromas pylimas, iš visų pusių aplink ją turėjo būti pakankamai vietos. Greičiausiai Kolosas stovėjo ant jūros kranto tokioje vietoje, kad jį matytų į keliones Egėjo jūra plaukiantys laivai. Piešiniuose neretai statula vaizduojama ištiesusi ranką. Tačiau inžinieriai, atlikę skaičiavimus teigia, kad taip negalėjo būti – ranka būtų neatlaikiusi savo svorio ir nulūžusi.
Nors Rodo Kolosas, vienas iš septynių pasaulio stebuklų, jau seniai nebeegzistuoja, tačiau vis dar kelia susižavėjimą Senojo pasaulio architektūriniais ir inžinieriniais sprendimais bei išmone. Žinia apie Rodo Kolosą įkvėpė devynioliktojo amžiaus prancūzų skulptorių Frédéric Auguste Bartholdi sukurti savo didingiausią darbą – Laisvės statulą, kuri pasitinka atvykstančius į Jungtines Amerikos Valstijas.
O as maniau tai netikra