Kipro kultūros žavesys: tradicijos ir papročiai

Kipras – nepaprasto grožio sala Viduržemio jūroje. Daugelis žmonių ją žino dėl mitologijos – sakoma, kad būtent į šios salos pakrantę išlipo Afroditė. Tačiau keliones į Kiprą renkasi ne vien grožio paslapčių ir saulės šilumos ieškantys turistai. Nemažai salos lankytojų čia atkeliauja dėl savitos kultūros. Žinios apie Kipro gyventojų tradicijas, papročius ir keistenybes gali ne tik padėti pažinti kitokį kraštą, bet ir palengvinti bendravimą keliaujant.

Kas kaip moka, tas taip… švenčia

Šventės yra vienas pačių ryškiausių bet kurio krašto kultūros atspindžių. Kai kurie patyrę keliautojai mano, kad dalyvavimas vietos festivaliuose, apeigose ar netgi populiariose šventėse (pavyzdžiui, Naujųjų metų sutikime) gali labai efektingai atskleisti vietos žmonių mentalitetą, vertybes ir, žinoma, savitumą. Kipro gyventojai kasdien susiduria net su kelių kultūrų įtaka – sala padalinta į turkų ir graikų zonas. Tačiau net ir gyvendami tokioje situacijoje vietiniai išlaiko savitas švenčių tradicijas.

Puikus pavyzdys – viena didžiųjų žiemos švenčių, Kalėdos. Keistenybių, skiriančių senovę bei dabartinius laikus, turime ir mes. Galime lengvai prisiminti pasakojimus apie lietuvišką Kalėdų senį, ne dalijusį dovanas, o rinkusį aukas. Tačiau vargu, ar tokį šventinį vaizdinį pralenktų kipriečių išmonė. Salos gyventojai tiki, kad net 12 kalėdinio laikotarpio dienų jų namuose lankosi piktos mitinės būtybės, panašios į goblinus. Ir šie padarai visai nelinkę į gerus darbus.

Atvirkščiai: vietinių vadinamieji „kallikantzaroi“ tik ir ieško, ką nemalonaus iškrėsti. Jie, kaip teigia kipriečiai, užgesina židinio liepsną, joja žmonėms ant kuprų, gadina pieną ir kitaip gadina ramų salos gyvenimą. Įdomu tai, kad šie goblinai į namus patenka per kaminą. Tam, kad nuo jų apsisaugotų kipriečiai kartą per dieną apeina namą ir šlaksto jį šventintu vandeniu.

Kitaip, nei įpratę europiečiai ir amerikiečiai, Kipro gyventojai mano, kad 13-oji mėnesio diena, penktadienis nėra didelė grėsmė sėkmei. Daug labiau jie nerimauja dėl 13-os dienos… antradienio. Saliečiai tuomet būna pasirengę įvairioms nelaimėms. Dar vienas keistas paprotys, susijęs su šventėmis, yra gimtadieniai. Tiesa ta, kad Kipro gyventojai šiai progai daug dėmesio neskiria. Gerokai svarbesnis jiems yra vardadienis. Ši šventė kartais švenčiama net kelis kartus per metus.

Per vardadienį kipriečiai tikisi gauti bent simbolinių dovanų. Svečiai laukiami be kvietimo, tad varduvininką aplanko tiek draugai, tiek kaimynai, tiek giminaičiai. Tačiau paprastai lankytojai neužsibūna. Jie išskuba sveikinti kito varduvininko – kipriečiams suteikiami jų močiučių ir senelių vardai, o dar dažniau – šventųjų. Tad lankantis Kipre tokių švenčių metu derėtų parodyti pagarbą neįprastiems papročiams. Vietos gyventojai tikrai tai įvertins.

Kai spaudžia rūpesčiai ir norisi šėlti

Kipras – tiesiog pavydėtino klimato sala, kur saulė šviečia beveik visus metus, o vasara trunka net devynis mėnesius. Tačiau ir čia žmonės susiduria su rūpesčiais. Gana karšto temperamento saliečiai rado nusiraminimo būdą. Jie tylomis žaidžia su „kompoloi“ – mazgelių ir karoliukų ryšulėliu. Tiesa, šis aksesuaras populiarus tarp daugelio Graikijos salų gyventojų. Jį sudaro visuomet nelyginis karoliukų ar mazgelių skaičius.

Tai – maloni nusiraminimo priemonė. Sakoma, kad švelnūs garsai ir jutimai, sukeliami paties įvairiausio dydžio ir medžiagų karoliukų, padeda užsimiršti, susikaupti. „Kompoloi“ pamėgo turistai – jie mielai parsiveža tokį vėrinį lauktuvėms. Dažnos lauktuvės iš šio krašto yra ir spalvingi karuliai, primenantys akis. Kipriečiai tiki, kad tai ž puiki apsauga nuo „nužiūrėjimo“, „piktos akies“. Beje, salos gyventojai įsitikinę, kad pikto dažniau linki žydraakiai… Kaip bebūtų, tai – tik prietaras. Dailūs mėlynai ir juodai ištapyti karoliukai tikinčius saugo, o kitus puošia. Tai – dažnas raktų pakabukų, apyrankių, kaklo papuošalų elementas.

Be abejonės, Kipro gyventojai ne tik kremtasi dėl grėsmių ir vargų. Derėtų nenustebti, jei renginio metu pažyra daugybė šukių ir gėlių, nukreiptų į atlikėjus. Skamba kiek paradoksaliai, tačiau skaldydami lėkštes ir mėtydami gėles kipriečiai išreiškia džiaugsmą, susižavėjimą, linksmumą. Kadaise tokia išraiška buvo dar pavojingesnė – švenčių metu buvo svaidomi peiliai. Deja, dėl neigiamų padarinių sveikatai tokią tradiciją teko pakeisti. Šiandien tenka dažniau išvysti į atlikėjus metamas gėles, kurias čia pat parduoda samdytos merginos. Kaip teigia kipriečiai, tai – taip pat šaunus džiaugsmo ir entuziazmo dvasios pagerbimas.

Kipre esama ir daugiau keistų, stebinančių, bet neabejotinai įdomių papročių. Jie varijuoja priklausomai nuo salos dalies, vakarietiškos kultūros įtakos. Tačiau daugiau pasidomėti gyventojų tradicijomis išties verta. Juk būtent iš senovės mus pasiekiantys įpročiai, tikėjimai daro kultūrą atpažįstama ir patrauklia. Tai – ir dalykai, paverčiantys keliones tikru nuotykiu.